KAIP MES „PRIEŠ 100 METŲ“ MOKĖMĖS

Nusikėliau šimtą metų atgal į praeitį. Nemaniau, kad su plunksna bus taip sunku rašyti. Netgi pagalvojau, kad su tuo rašalu moterys dažydavosi blakstienas. Slebizuoti tų laikų vaikams, manau,  buvo daug lengviau negu mums. Man tai daug sunkiau negu parašyti šį rašinėlį. Nustebino šipuliukai. Aš maniau, kad skaičiuosim su piršteliais. O matavimas... Sprindis, sieksnis – ir išmatuoji. O ko tik nedarėm per muzikos pamoką - ir dainavom, ir šokom.

 Aš tikrai prisimenu, kaip skalbti su šarmu. Į karštą vandenį įberk pelenų, palauk kelias dienas. Vanduo taps permatomas kaip veidrodis. Toks gražus, skaidrus. O išlyginsi su kočėlu, kuris ne tešlai skirtas kočioti, o drabužėliams lyginti. Man iš tikrųjų patiko slaptoji mokykla, turbūt visi vaikai apsikeistų savo mokyklomis su šia mokykla. Kviečiu ir kitus vaikus ten apsilankyti.

Lėja

 

Kai atvykom, buvo tamsu, nes nebuvo elektros. Atnešė žvakę. Galėjai pasijausti, kaip tikroje senovėje. Per lietuvių kalbos pamoką mokytoja atsinešė senovinį vadovėlį. Raidės jame tokios kaip dabar, bet mes skaitėme slebizuodami. Tada reikėjo su žąsies plunksna nurašyti nuo knygos greitakalbes. Per skaičiavimo pamoką skaičiavome su šipuliukais. Mokytoja rodė skaičiukus – na, tokius skaitytuvus, kuriais skaičiuodavo ir parduotuvėse. Tą dar prisimena mūsų tėveliai. Parodė ir svėrimo įrankį – bezmeną.  Per dainavimo pamoką ne tik dainavome, bet ir šokome su klumpėmis.

Austėja

 

 

Ryte nuėjęs į mokyklą radau šurmulį. Kai pasirašėm saugos taisyklių lape, lygiai 8:11 išvykome iš mokyklos. Atvažiavus į kaimą atrodė, kad nebus ką veikti tokiame sename name.  Ten mus pasitiko gidės.  Pasikabinome drabužius, o tada jau prasidėjo pamokos mokykloje „prieš 100 metų“. Po lietuvių kalbos pamokos, per kurią rašėme greitakalbes su žąsies plunksna ir skaitėme slebizavimo būdu, ėjome pažiūrėti kamino (bent jau taip vadino tą patalpą). Kai prasidėjo skaičiavimo pamoka (tiesą pasakius, tai buvo matematika), skaičiavom su šipuliukais. Ir veiksmus užrašėm su plunksna.

 Vytaras

 

 Aš galvoju, kad vaikai prieš 100 metų mokėsi kitaip. Šiais laikais viską lengva gauti, o tais laikais net parkerių nebuvo. Jeigu nusikalsdavo, gaudavo su liniuote per nagus arba turėjo ant žirnių klupėti. Nebuvo pratybų sąsiuvinių ir vadovėlių. Žinoma, nebuvo jokių flomasterių. Vaikai buvo daug atsakingesni. Labiau klausydavosi per pamokas.

Edvinas

 

Pamokų senojoje mokykloje Bukantėje diena prasidėjo taip: visi vaikai buvo pasodinti į autobusą ir keliavo į muziejų. Nukeliavę turėjom kalbėti žemaitiškai ir būti apsirengę lininiais drabužiais. Man buvo laba įdomu dar kartą išgirsti apie rašytoją Žemaitę, nes jau buvome tame muziejuje buvę.  Per lietuvių kalbos pamoką skaitėme slebizavimo būdu ir rašėme sakinius su žąsies plunksna. Per skaičiavimo pamoką skaičiavome su šipuliukais (su tokiais pagaliukais, kuriuos pasidarėme patys iš medžio arba krūmų šakelių), o per pertrauką apžiūrėjom kaminą, kuriame ne tik mėsą rūkydavo. Valgėme skanius pietus, prieš kuriuos padėkavojome Dievui. Po tos (pietų) pertraukos buvo pamoka „Seni papunelė ėr mamunelės rakonda“, per kurią apžiūrėjom senovinius daiktus, sužinojome, kam jie buvo naudojami ir minėm mįsles. Gavome mokyklos baigimo pažymėjimą ir laimingi grįžom namo.

Justas

 

Pirmadienis. Su klase išvažiavome į rašytojos Žemaitės muziejų Bukantėje.

Mano dėmesį patraukė aplinka. krosnimi kūrenama patalpa, ilgas stalas vietoje suolų. Susėdome aplink jį ir pradėjome pamokas. Buvo labai smagu pabūti prieš šimtą metų buvusiais vaikais. Pirmoji pamoka ir buvo  apie Žemaitės muziejų. Per antrąją, lietuvių kalbos, skaitėme slebizuodami, rašėme su žąsies plunksna. Trečioji – skaičiavimo. Kai varpelis nuskambėjo, puolėme plautis rankų ir sėdomės už valgomojo stalo. Prieš valgį, kaip senovėje darydavo, sukalbėjome maldelę, Po šios pertraukos turėjome muziejininkės pamoką apie senovinius rakandus. Kai grįžome namo, pagalvojau, kad diena buvo nuostabi.

Dovydas


Bukantės dvarelyje įkurtoje mokykloje man labai patiko. Mes suvaidinome lyg gyvename prieš 100 metų.  Supratau, kaip to laikmečio vaikams buvo sunku. Mes turėjome ir kalbėti žemaitiškai.Kai vaikai „prisidirbdavo“, jie klūpėdavo ant žirnių.

Nojus

 

Kaip šiais laikais, taip ir senovėje, vaikai rytais susirinkdavo į mokyklas. Prieš pamokas jie sukalbėdavo maldelę. Klasėse sėdėdavo už ilgo bendro stalo. Per lietuvių kalbos pamoką mokytoja duodavo popieriaus lapelį ir plunksną su rašaline.  Per aritmetikos pamokas vaikai skaičiuodavo su mediniais pagaliukais, vadinamais šipuliukais, vėliau – su skaičiuotuvais. Tuos, kurie neklausydavo, klupdydavo ant žirnių trobos kampe.

Prieš šimtą metų buvo įdomu mokytis mokykloje, aš labai norėčiau sugrįžti į senovę ir senovės mokyklą.

Eva

 

Niūrų rytą su klase iškeliavome į senąją Bukantės pradžios mokyklą. Iš tikrųjų net ir senovėje mokyklos ten nebuvo, mes bandėme ją įsivaizduoti ir pasijusti tų laikų mokiniais. Norėjome sužinoti, kaip vaikai mokėsi slaptosiose mokyklose. Carinė Rusija, kuri valdė Lietuvą, uždraudė lietuvišką raštą ir lietuviškas mokyklas. Bet lietuviai nepasidavė ir steigė slaptas mokyklas.

Bukantės dvarelyje dabar įsikūręs muziejus, kurio darbuotoja viską aprodė, papasakojo, kuo vaikai rašydavo ir skaičiuodavo. Per pirmąją, skaitymo ir rašymo, pamoką skaitėme slebizuodami, taip, kaip skaitydavo tų laikų vaikai. Slebizavimas – tai lyg skiemenavimas. Perskaitai skiemenį ir sudedi į vieną žodį. Rašė tada vaikai žąsies plunksna. Ir mes per pamokas ja rašėme. Po pertraukos, per skaičiavimo pamoką, skaičiavome su šipuliukais. Tai paprasti pagaliukai iš medžio. Per pertrauką mums parodė kaminą, kur rūkydavo lašinius. Per dainavimo pamoką dainavome senas žemaitiškas dainas. Po pietų pertraukos buvo paskutinė – istorijos pamoka. Mums parodė daug senovinių įrankių, kuriuos žmonės naudojo dirbdami įvairius darbus.

Rapolas

 

Bukantės muziejuje mums vyko pamokos – lietuvių kalbos ir trys kitos. Man labai patiko lietuvių kalba, nes mokėmės skaityti senoviškai – slebizuodami. Žinoma, reikėjo jaustis taip, kaip jausdavosi vaikai prieš šimtą metų. Aš taip ir jaučiausi. Senovėje vaikai neturėjo parkerių ir tokių gražių rūbų. Pamačiau daug įdomių senovinių daiktų, kurių dabar turbūt niekas nebenaudoja. Nežinojau, kad senovėje vaikai neturėjo auskarų.

Man labai patiko tos dienos išvyka. Jei draugai ir draugės manęs paklaustų, kur galėtų nuvažiuoti, pasiūlyčiau aplankyti Bukantės  Žemaitės muziejų.

Emilija

2020-01-27
Paslaugos
Balsavimas
4.66/5
Parama
2 procentai mokesčio, kurie paskęstų bendrose biudžeto išlaidose, įtakoja pokyčius vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos gyvenime...